Papasakosiu viską nuo pradžių. Susipažinau su viena panele, bendravom daug metų, ji tapo mano geriausia drauge, su ja nuolat būdavome kartu. Ji ir mano vaikinas man buvo artimiausi žmonės. Sutardavau ir su savo viena klasioke, bet ji man nereiškė tiek daug kaip geriausia draugė. Nakvojau pas savo vaikiną. Aišku, mano tėvai to nežinojo. Mes užmigom ir daug kartų skambintų mamos skambučių negirdėjau, tėvai ieškojo manęs, o aš buvau pasakiusi, kad nakvosiu pas klasiokę. Tada manęs gelbėti atvažiavo klasiokė su vaikinu ir geriausia draugė. Nesupratau, kaip ji viską sužinojo, bet, kaip išaiškėjo, jai skambino mano mama. Aš nuvažiavau namo, taigi tėvai nesužinojo, kad nakvojau pas vaikiną, galvojo, kad važinėjome, man padėjo klasiokė su vaikinu. Geriausia draugė tik norėjo viską sugadinti... Rytojaus dieną ji rašė mano klasiokei, norėjo pasakyti tiesą (kur aš buvau), kad tik apie ją nieko blogo nepagalvotų. Aišku, mano tėvai nieko blogo ir negalvojo, bet ji ruošėsi eiti pas mano tėvus. Klasiokė man parodė visas jos žinutes, liežuvis neapsivertė vadinti jos drauge. Ji savo mamos paprašė pasakyti mano mamai, kur aš buvau. Skambinau jos mamai, bet ji nekėlė. Būtų buvę žiauru, jei ji būtų taip pasielgusi vien tam, kad mano tėvai nepagalvotų, jog draugė važinėjo su mumis. Gerai, kad draugė tiesos tėvams nepasakė. Nutraukiau su ja bendravimą. Ji guodėsi mano klasiokei, kad jai manęs trūksta, todėl po savaitės parašiau jai, kaip ir viskas išsisprendė, vėl linksmai leisdavome dienas, tik kažkas nutiko, nebepasitikėjau ja... Vaikinui bijau jos vardą net minėti, net jis jos nekenčia tiesiogine to žodžio prasme, sužinojęs, ka ji norėjo padaryti, visai susikrimto. Jam buvo negera, kai aš buvau su ja. Pamiršau paminėti, kad toji draugė buvo bjauraus charakterio, mėgstanti pasiginčyti, su ja bendraudama jaučiu kažkokią nesveiką konkurenciją dėl nieko (ir ją jautė - buvo sakiusi), juolab, kad su kitais žmonėmis jokios konkurencijos nėra. Net pati jos mama už tokį charakterį jos nevertino. Tokio charakterio nevertinau ir aš, bet pamažu pripratau. Tik ne po to karto, kai ji norėjo mane išduoti. Aš pamatydavau kiekvieną jos išsišokimą, maivymasi ir kitus blogus charakterio bruožus. Ji mane siutindavo vos tik į ją pažiūrėdavau. Taip yra iki šiol. Kai būnu su ja - viskas gerai, tik trūksta to, kas buvo ankščiau, bet kai su ja nebūnu, ji mane nervina. Gal įtakos turi klasiokė, jos vaikinas ir mano vaikinas? Nei vienam ji nepatinka. Beje, dabar tarp tos klasiokės ir savęs pajutau tokį stiprų draugystės ryšį. Po to karto mes nuolat kartu, aš ja pasitikiu, man gera su ja ir gera žinoti, jog ji vertina mane net už mažiausius nuopelnus. Ji panašaus charakterio kaip ir mano vaikinas, o su savuoju aš beveik niekada nesipykstu. Taip pat ir su klasioke. Ta klasiokė tapo man daugiau nei klasiokė. Dabar ją galiu vaidinti geriausia drauge, nes tik ja pasitikiu. Kur dingo pasitikėjimas buvusia drauge? Gal tai įtakojo jos norėjimas išduoti mane? Aš jos nekenčiu, ir tuo pačiu metu myliu. Tik jaučiu, kad neapykanta vis didėja. Man gera su naująja drauge, ne kartą ji man padėjo ir aš esu jai padėjusi, ir man liūdna, kad niekada nepastebėjau tokio šaunaus žmogaus kaip ji. Ji nuostabi, su ja man labai gera... Nors ir jai gaila mano buvusiosios draugės, kad aš jai skiriu tiek mažai dėmesio, man nesvarbu. Man gera, kai mano vaikinas ramus, jog nesu su buvusia drauge, nes ji jam - pats didžiausias priešas, o ji to net nežino. Gal pasakyti visą tiesą buvusiai draugei? Negaliu, aš ilgai tą slepiu. Manau, geriausia viską palikti kaip yra, nemanote? Nežinau, ką daryti, bijau, kad draugė vėl nenorėtų iškrėsti kokios kvailystės mane įskaudindama... Ji man pasako visų savo draugių paslaptis, pasitiki manimi, visada nori su manimi susitikti. o mano paslapčių nesako niekam. Tai išsiaiškinau iš vienos patikimos draugės, kurį tik ir sako, kad buvusioji gheriausia draugė tik ir kalba apie mano ir vaikino gražią draugystę, jaučiuosi kaip pavyzdys, kuri visiems besipykstantiems tai nurodo. Ji nuoširdi, gera, bet aš jos nekenčiu, . Kodėl taip yra? Ir jau ilgą laiką... Aš negaliu ja pasitikėti ir, nors man su ja smagu, ji mane siutina... Padėkite, jaučiu, kad tai ilgai nesitęs... Gal tiesiog nesutampa mūsų charakteriai? Klausia: gretukas (2010-02-25 22:34:02) Peržiūrėta: 139 Eksperto atsakymas Žmonių santykiai yra tikri sudėtingas ir daugialypis mechanizmas. Ir suvokti kodėl mus traukia vieni žmonės o kiti atstumia yra ne taip paprasta. Tikrai, dažnai būna, kad traukia tokie žmonės, kurie lyg tai blogi, neteisingi, o geri žmonės stumia... Taip yra didele dalimi todėl, kad čia veikia ne mūsų protas, kuris žino už ką draugauju. Daugiau veikia vadinamas poliariškumų dėsnis - priešingybės traukia vienas kitą, na kaip + ir - traukia vienas kitą, o + ir + atstumia. Tai yra, mus traukia žmonės, kurie yra ne tokie kaip mes, elgiasi taip, kaip mes nesielgiame, leidžia sau tai, ko mes neleidžiame. Ir tą dėsnį labai sunku apeiti... Pagarbiai, Psichologas Marius Daugelavičius Mob +370 659 18242 www.psichologas.org Vartotojų atsakymai Atsakė: gretukas (2010-03-01 15:10:59) Ji vaikino neturi, tik ta mano klasiokė Atsakė: marija (2010-02-27 08:36:49) Na, svarviusia nepulk i nevilti. pasikalbek su ja arba su jos vaikinu. viskas bus okey, mankarta panasiai nutiko. sekmes!:)))