|
|
Parapsichologo
| Nė neįsivaizduoju kodėl mano savijauta tokia nepadoriai bjauri ir apgailėtina. Mano kūnas nustoja teikti man reikšmes arba jos dabar visai kito pavidalo. Man baisu, kad aš galiu savo pavidalą skaidyti į dvi dalis, kurių viena yra tiesiog būties pavidalas Žemėje. Aš akimirkai sustoju ir suprantu save kaip protą (dvasią). Aš įsigyvenau į kelias dimensijas. Sapnuoju kaskart tą patį sapną.Aišku, vis kitokį, bet pačiame sapne viską suprantu, tik negaliu išeiti iš jo. Pastaraisiais mėnesiais labai neramiai gyvenau. Man negera be jokios priežasties. Ir taip negera, kad tai virsta kažkokia kančios elegija. Nepaaiškinama. Man skauda, ir to nenuramina jokie vaistai, jokie žmonės. Gyvenu lyg tamsiame rūsy, mano akys kitaip rodo vaizdą. Tiesiog jaučiu visiškai kitus jausmus matydama tą patį vaizdą. Aš noriu gėrio. Labai beprotiškai siekiu gerumo. Kam man reikalinga tokia besąlygiška dorovė ir meilė? Aš jau nebegaliu...Juk aplink tiek košmaro. O aš tarsi pelkėj, giliausioj užsklandoj. Nežinau kodėl, bet man labai nepatinka nuogumas. Bet koks, net menkiausias. Tai irgi gana baisu, nes su tuo bet kokia forma susidūrusi, aš išgyvenu kažkokią metamorfozę...Žinau, kad tik aš galiu sau padėti..bet patarkite, kaip išsivaduoti iš šito beprasmio ir vis beprasmiškėjančio liūno, nes skauda, skauda, skauda... |
| Klausia: sarunne (2009-06-26 00:25:58) |
|
|
Peržiūrėta: 249 |
|
|
|
|
